Už 12 km. į vakarus nuo Šilutės, abipus Minijos upės žiočių įsikūręs Minijos kaimas, kurio pavadinimas kilęs nuo upės vardo, priklauso senesniems gatviniams žvejų kaimams. Jo unikaliu kultūriniu palikimu susidomėta XX a. 7-8 dešimtmetyje, kai dalis kaimo struktūros jau buvo sunykusi. Tuo metu kaimas paskelbtas vietinės reikšmės architektūros paminklu.

  Minijos kaimo teritorija XII-XIV a. priklausė vienai iš kuršių gyvenamų sričių – Lamatos žemei. Minija priskiriama gatviniams išretėjusiems rėžiniams kaimams, kurių planinė struktūra galutinai susiklostė XVIII a. - XIX a. pabaigoje. Manoma, kad Minijos kaimas pradėjo formuotis XVI a., nusistovėjus Minijos upės vagai, o palankiausios sąlygos kaimo augimui susiklostė, XVII-XVIII a., pasibaigus Nemuno deltos formavimosi procesams.

  Ankščiausios rašytinės žinios apie Minijos kaimą randamos 1540 m. mokesčių mokėtojų sąrašuose, kur nurodyta kaime esant 11 ūkininkų šinšininkų šeimų, iš jų dvi Michel Hennic ir Valentin Preusze buvo vokiečių kilmės, bei 2 bendros (talkininkų-dalininkų) šeimos ir 6 bežemiai kumečiai. Šaltinyje gyvenvietės pavadinimas nurodytas toks: „vietovė priešais Miniją“ (vok. „vor der Minge“), nors kaip rodo 1595 m. Henenbergerio žemėlapis, toje vietoje sodybos jau buvo išsidėstę abipus Minijos upės.

  1839 m. Minijos kaime buvo 35 sodybos, 364 lietuviškai ir vokiškai kalbančių gyventojų. Iš jų 30 – katalikų. Tai buvo viena didžiausių Šilutės apskrities gyvenviečių (Kintuose – 40 sodybų, Ventėje – 29). Išlikusioje Krakių kulminėje sodyboje gyveno 12 žmonių. XIX a. II p. sodyba dėl nežinomų priežasčių sunyko. XIX a. I p. tarp kaimo amatininkų minimi siuvėjas, smuklininkas, nuo XIX a. pr. veikė G. Genškės burių siuvykla. 1850 m. Minijoje atidarytas paštas, veikęs iki XX a. pr. 1836 m. pradėta bendruomeninių pievų ir ganyklų parceliacija.

 1863 m. Minijos kaimas užėmė 484 margų 24 rykščių plotą, turėjo 406 gyventojus, kurie visi buvo išsimokėję išsipirkimo iš baudžiavos mokesčius. Stovėjo 76 gyvenami pastatai. Kaimas mokėjo 55 talerius valstybinio žemės mokesčio, 317 talerių verslo mokesčių, išlaikė pradinę mokyklą, už ją mokėdamas 20 talerių metinį mokestį. XIX a. vid. Minija po Kintų buvo antras pagal dydį kaimas Kintų parapijoje.
 Per 1967 m. liūtis, 1887-1888 m. potvynį buvo sugriauti beveik visi Minijos pastatai. Deja, tikslesnių duomenų apie potvynio padarinius Minijos kaimui nerasta, tik iš kartos į kartą perduodamuose pasakojimuose minima, kad per 1887-1888m. potvynį kaimas visiškai sugriautas ir XIX a. pb. atstatytas iš naujo.
 1900 m. Minijoje buvo 482 gyventojai. XIX a. pb. – XX a. pr. kaime pragyvenimo lygis buvo aukštas – skurdžių sodybų buvo mažai. Kaime gyveno gana turtingų žmonių – šaltiniuose minima, kad, pvz. 1885 m. M. Schillboot iš Minijos kaimo nusipirko Vepernų dvarelį. Buvo sodybų, turėjusių kilmingojo dvarelio titulą. Kaimo mokyklą lankė ir gretimų kaimų – Uostadvario, Jociškių vaikai. 1875 m. mokykla turėjo 154 mokinius, 1880 m. – 91.

 XX a. 3 deš. kaimas turėjo kalvį K. Malwitz, siuvėją M. Pozingies, dailidę O. August. 1926 m. Minijos kaime stovėjo 28 sodybos, buvo 333 gyventojai. 1941 m. per gaisrą sudegė apie 5 sodybos. 1944 m. duomenimis, kaimas turėjo 39 sodybas, 80 šeimų.
 1956 m. etnografinės ekspedicijos metu aptikta 30 senų sodybų, 1963 m. jų beliko 20. Tik 7 iš jų gyveno prieškariniai gyventojai. Kurį laiką dar vyravo tradiciniai verslai – 1948 m. įkurtos žvejų artelės. Žemė ir pievos iki 1957 m. priklausė Sakučių tarybiniam ūkiui. 1957 m. Kintų žvejybos ir Sakučių tarybinis ūkis sujungti į Kintų žuvininkystės ūkį. 1963 m. Minijos žvejų brigadoje tik 3 žvejai buvo senbuviai. Tuščios sodybos apgyvendintos atsikėlėliais iš įvairių Lietuvos vietų, atsinešusiais stipresnes žemdirbystės tradicijas. Besikeičiantys gyventojai netausojo senų sodybų. Seni pastatai dažniausiai nebūdavo remontuojami, arba būdavo nugriaunami visai. Taip, 1985 m. buvo likę 15 sodybų ir tik 2 vietiniai gyventojai.
 Sodyba susiformavo XIX a. II p., perstatyta XX a. pr.: gyvenamasis pastatas statytas XX a. pr., ūkinis – XX a. pirmais dešimtmečiais. Turi XX a. I p. rekonstrukcijų. Ūkinis pastatas rekonstruotas apie 2002 m.
 Sodyba XX a. I p. priklausė Banzemir. XX a. 4 dešimtmečio pabaigoje, prieš pat II pasaulinį karą sodybą nusipirko Napenas. 1943 m. kaimo gyventojų sąraše minimas vienintelis gyventojas tokia pavarde – William Nopens. Manoma, kad jis ir buvo sodybos savininkas. Po karo sodyboje ilgą laiką gyveno buvusio savininko giminaičiai – per 1956 m. etnografinę ekspediciją užfiksuotas sodybos savininkas Jurgis Nopenas.